vienarklis

vienar̃klis, -ė adj., smob. (2) NdŽ, DŽ¹, Gs, víenarklis (1); D.Pošk, Ser, ŽŪŽ159 žr. vienaarklis: 1. Vienarklis valstietis rš. 2. Vienar̃klės akėčios, kur dirvą akė[ja] Smln. Liuobam vienarklès šlajikes nusivešma [ant kalno], susisėsam, lig pusės ežero nulėksma [ledu] End. Nekiek ten ir prikrausi į vienarklį vežimėlį V.Myk-Put. Vienarklis sportinis vežimėlis EncVI1170. Matyti ir prastų ratų – tai daugiausia vienarkliai Ašb.